COHEN, LEONARD

Paprastumu ir išmintimi dvelkia kanadiečių dainiaus albumo pavadinimas. Nei pridėsi nei atimsi. Ir net minties apie galimą "chaltūrą". Atlikėjo vardas ir pavardė pakankamai iškalbingi, o jo dainos kaip visada nepaprastai melodingos, puikiai suprantamos ir sunkiai pamirštamos. Cohen'o atliekamas folk rock'as – minimalus ir jausmingas, vietomis primenantis airių folk grupės Clannad melancholiškas melodijas. Vokaliniai duetai su albumo prodiusere, aranžuotoja bei dainininko bendraautore Sharon Robinson – skausmingi vienatvės ir ilgesio sužeistų, tačiau galutinai nepalūžusių žmonių pokalbiai. Cohen'o balsas – žemas, duslus (metai... metai...), lėtas ir kupinas nepakartojamos tik jam vienam būdingos magijos. Dešimt nuostabių dainų. Tėvai, tu - vis dar "kietas"!

Where has Leonard Cohen been for the past nine years? The legendary songwriter's mostly been in a Zen monastery, it turns out, obsessively rewriting and polishing the oblique, lapidary lyrics for this austere collection. Ten New Songs is arguably Sharon Robinson's record as much as Cohen's--she cowrote all the songs, plays most of the instruments (primarily a synth that seems to have freshly emerged from a chintzy 1984 power ballad), and accompanies Cohen's gloomy croak with her own crooning. This is the most subdued album Cohen's ever made, which is saying something. It's as if he no longer has time for anything in music or performance that could alter the meaning and force of his words. --Douglas Wolk