IGLESIAS ENRIQUE

Kiekvienas gražuolio ispano albumas visada sutinkamas tik kaip eilinis bandymas pabėgti nuo vaikiną slegiančios (atseit...) garsiojo tėvo Julio Iglesias šlovės. Ponai, ponai, palaukite! Na, nereikia į viską žiūrėti taip vienpusiškai. Taip, suprantama, - kartų konfliktas... tėvų ir vaikų santykiai... Bet juk vyrukas tikrai gabus. Štai jo garsusis tėtušis visą gyvenimą savomis saldžiomis estradinėmis dainomis "aptarnaudavo" išimtinai tik vyresniojo amžiaus publiką ir išimtinai (na, buvo pora "pabėgimų"...) tik ispanų kalba. Enrique Iglesias ryžtingai atmeta šias "vertybes". Modernia elektronika "apdorotas" melodingų, iš karto įsimenančių pop rock'inių dainų (nepamirškite ir jausmingų baladžių!) albumas, įdainuotas anglų kalba su vos pastebimu ispanišku akcentu (tėtė Julio jo niekaip neįveikdavo) – puikus jaunojo dainininko atsakas visiems, pasiryžusiems jame matyti tik populiariojo tėvo šešėlį, ir, tuo pačiu, tai – užtikrintas kelias į platesniąją, nei gimdytojo, auditoriją. O ten, kaip žinia, - ne vien sentimentalios tetulės. Beje, tris dainas Enrique Iglesias įdainavo ispaniškai. Comprendo?