JONES NORAH

„Not Too Late“ (2007) – trečias amerikiečių dainininkės ir kompozitorės albumas. Įrašytas su beveik nesikeičiančia sesijinių muzikantų komanda, puikiai perprantančia visus originaliai jaukaus Jones muzikinio kokteilio (vocal jazz-adult contemporary-jazz blues) niuansus ir pasirengusią išpildyti visus XXI amžiaus pradžios pop žvaigždės muzikinius įgeidžius, kurie būna pakankamai netikėti (užtenka prisiminti greitą ir chuliganišką projektą The Little Willies ir to paties pavadinimo albumą, pasirodžiusį 2006-ais, kuriame Norah Jones ir vaikinai (boys) atliko visą krūvą klasikinių americana dainų). Deja, „Not Too Late“ nebėra pastovaus muzikantės prodiuserio Arif'o Mardin'o (garsusis Atlantic Records prodiuseris užtikrintai prižiūrėjo du pirmus Jones albumus: „Come Away With Me“ (2002) ir “Feels Like Home” (2004)), netikėtai mirusio 2006-ųjų vasarą, ir įrašo skambesio (sound) atsakomybė užgulė bosisto Lee Alexander'io pečius. Pastarasis, puikiai pažinodamas Jones vokalo galimybes ir subtilybes, nusprendė imituoti Mardin'o garso kūrimo stilių (pagrindas – juodoji muzika, ypatingai soul estetika), tačiau... įmaišydamas nemenką americana dozę (pagaliau juk Alexander'is buvo The Little Willies prodiuseriu!). Galutinis rezultatas – tikrai įdomus ir intriguojantis. Taip pat neblogai atpalaiduojantis po darbo dienos įtampos. Modernus ir tingiai simpatiškas kabaretas, prisistatantis singlu „Thinking About You“. Ir, suprantama, pačios Norah Jones jausmingumu bei seksualumu.

Although the music of Norah Jones continues to blend pop, soul, folk, and country with a seasoning of jazz, her third album for Blue Note is the first where she's written (or collaborated on) all the material. Beneath the smooth surface lie darker strains on the album-opening "Wish I Could" (about a boyfriend lost to war), intimations of mortality in "The Sun Doesn't Like You," and the post-election horrors of "My Dear Country." The last seems to channel the inspiration of Brecht/Weill, while the equally bleak "Sinkin' Soon" is set to a jaunty Dixieland rag. Throughout, Jones's vocal intimacy and melodic warmth remain as disarmingly understated as ever. The soulful "Thinking of You," the countryish "Wake Me Up," and the syncopated "Be My Somebody" reflect the captivating style of her previous work. Although too much in the same midtempo mode becomes a dreamy lull, cut by cut, Jones's voice is irresistible. --Don McLeese